1908 m. Žaidynės pirmą kartą buvo surengtos Britanijos imperijos teritorijoje - Londone. Nors tuo metu olimpinės žaidynės nebuvo tokios didelės kaip XXI amžiuje, jos tapo svarbiu Europos sporto renginiu.
Roma lengvai galėjo tapti žaidynių sostine 1908 m. Kliūtimi tapo ekonominiai sunkumai ir stichinės nelaimės 1906 m. Italijoje, kurios pareikalavo papildomų išlaidų.
1908 m. Olimpinėse žaidynėse dalyvavo 23 šalys. Buvo 22 komandos, nes Australija ir Naujoji Zelandija kartu pasiuntė sportininkus. Pirmą kartą olimpiados istorijoje joje dalyvavo daugiau nei 2000 sportininkų, tarp jų - kelios dešimtys moterų.
Daugiausia dalyvių buvo iš Europos, tačiau buvo ir sportininkų iš JAV, Argentinos ir, kaip minėta aukščiau, Australijos bei Naujosios Zelandijos. Atskira komanda varžėsi iš Pietų Afrikos, nors tuo metu ji dar buvo Britanijos imperijos dalis. Iš Azijos šalių atstovavo tik Turkijai.
Pirmą kartą šiose žaidynėse buvo paskelbtos neoficialios komandinės varžybos pagal šalis. Pirmąją vietą užėmė varžybų šeimininkė - Didžioji Britanija. Po jo nemaža atsarga sekė komandos iš JAV ir Švedijos.
Į žaidynes savo sportininkus pasiuntė ir Rusijos imperija. Šalies delegacija buvo maža - tik 6 sportininkai 3 sporto šakose. Tačiau šios varžybos šaliai buvo sėkmingos - gautas pirmasis olimpinis aukso medalis. Ją laimėjo dailusis čiuožėjas Nikolajus Paninas, įrodydamas tvirtas Rusijos pozicijas žiemos sporte. Reikėtų prisiminti, kad 1908 m. Vis dar nebuvo olimpiados skirstymo į vasarą ir žiemą.
Rusijos imtynininkų pasirodymas taip pat buvo sėkmingas - du iš jų savo svorio kategorijose gavo sidabrą.
Apskritai Londono žaidynės buvo organizuojamos daug geriau nei ankstesnių metų varžybos Paryžiuje ir Sent Luise. Dėmesys karališkosios šeimos žaidimams suvaidino savo vaidmenį - juos atidarė karalius Edvardas VII, o sosto įpėdinis būsimasis Džordžas V padėjo Tarptautiniam olimpiniam komitetui rasti lėšų užbaigti sporto objektų statybą..
