Dziudo yra kovos menas, atsiradęs Japonijoje. Dziudo sporto kryptimi tapo XX a. Nuo 1964 metų ši sporto šaka buvo įtraukta į vasaros olimpinių žaidynių programą, o nuo 1992 metų moterys pradėjo dalyvauti varžybose.
Dziudo yra labai populiarus kovos menas rytuose. Jo atsiradimui įtakos turėjo šimtmečių senumo tradicijos, susiformavusios įvairiose viduramžių Japonijos džiudžitsu mokyklose. Be to, šio tipo kovos menas yra formuojamas dėl Vakarų kultūros elementų plitimo tuo metu Japonijos visuomenėje. Dziudo įkūrėjas yra Jigoro Kano. Jis sukūrė specialią kūno kultūros sistemą, sujungdamas samurajų tradicijas su olimpinių sporto šakų idėjomis.
Kovai reikalingas specialus kilimas, vadinamas tatami. Tai kvadratas, kurio plotas nuo 64 iki 100 m2, apsuptas trijų metrų apsaugos zonos.
Judoko sportininkui tenka dvi pagrindinės užduotys. Pirmasis - išlaikyti pusiausvyrą kovos metu. Antrasis - išbalansuoti priešininką. Rungtynių pradžioje labai svarbu atlikti teisingą metimą. Be to, dziudo žaidime leidžiama naudoti uždusimą ir skausmingus priėmimus ant rankų priešininko atžvilgiu. Paprastai mūšiai trunka ne ilgiau kaip 5 minutes.
Sportininkų aprangą sudaro kimono - laisvas sportinis švarkas ir kelnės. Dvikovos drabužiai pasiūti iš aukštos kokybės medvilninio audinio, kuris sukurtas naudojant naujausias technologijas. Tarptautinė dziudo federacija nustato standartus ir reikalavimus, kuriuos turi atitikti tam tikra sportinė uniforma.
Rusijoje dziudo plačiai paplito daugiausia dėl Vasilijaus Oščepkovo. Jis įstojo į „Kodokan“dziudo institutą Japonijoje, o grįžęs 1914 m. Gimtinėje atidarė dziudo mokyklą.
Rusijos sportininkai olimpiadose parodė gerus rezultatus. Sovietų Sąjungai atstovaujanti sportininkė Shota Chochishvili aukso medalį gavo 1972 m. Tai buvo pirmasis aukščiausias šalies apdovanojimas. Moterų čempionate puikiai pasirodė Elena Petrova (bronzos medalis 1992 m.) Ir Lyubovas Bruletova (sidabro medalis 2000 m. Sidnėjuje).
