Tradiciniai daugumos senovės rytų kultūrų elementai buvo įvairūs kovos menai. Jų turėjimas viduramžiais buvo labai svarbus. Laikui bėgant šis poreikis beveik išnyko, o kovos menai rado savo įsikūnijimą šiuolaikinių kovos menų pavidalu, kurie tapo labai populiarūs. Šiandien milijonai žmonių visame pasaulyje užsiima kovos menais.
Rytų kovos menai, kaip ir visi kiti, yra ypatinga sporto rūšis. Jų tikslas yra, kad vienas iš dalyvių fizinių pasipriešinimų metu pagal tam tikras taisykles nugalėtų vieną ar daugiau varžovų, naudodamas tik fizinę jėgą ar papildomą įrangą.
Kovos menai klasifikuojami kaip rytietiški tik pagal kilmę tam tikroje teritorijoje - Azijos regiono šalyse: Japonijoje, Korėjoje, Kinijoje. Tačiau pagrindiniai principai, kuriais grindžiami konkretūs tam tikros grupės kovos menai, gali būti kardinaliai skirtingi. Kai kurios varžybų rūšys apima ginklų naudojimą, kitos leidžia tik imtynių elementus, kitos gali derinti imtynes ir kontaktinę kovą ir kt.
Yra grynai sportas, kovos ir mišrus kovos menas. Pirmasis tipas apima varžybų sistemas, kuriose yra griežtos taisyklės, kurios labai riboja technikos arsenalą, griežtai nustatydamos pergalės ir pralaimėjimo sąlygas. Ryškūs pavyzdžiai: japoniškos sumo imtynės, japonų fechtavimo menas „Kendo“. Tokiuose kovos menuose dalyvauja tik du priešininkai, dažnai atrenkami pagal maždaug lygių galimybių principą.
Kovos kovos menai apima gebėjimų, kurie leidžia išgyventi kritinėse situacijose, lavinimą. Paprastai treniruočių programose yra metodų, skirtų veiksmingai atremti kelis priešininkus. Daug dėmesio skiriama galimybėms naudoti bet kokius turimus daiktus kaip ginklus. Tokie kovos menai apima kai kuriuos kinų Wushu (Kung Fu) tipus, taip pat japonų kovos menus Jiu-Jitsu, kuriuose naudojami imtynių, streikų ir šaltojo ginklo elementai.
Mišrios kovos menai yra sportinio pobūdžio, tačiau daugelio jų arsenale yra savigynai (taip pat ir prieš kelis oponentus) sukurtos technikos. Pavyzdžiai: dziudo, aikido, karatė, tekvondo.
